duoburys

duoburỹs sm. (3^a) žr. duburys: 1. Sklepą išardei, o dúoburio tai neužlyginai Šlvn. Jis tokiam duoburỹ išsistatė trobas Krsn. Tai įžėlė šįmet pievos: duoburiuose net verpetais susisukus žolė Rdm. Kirsiu beržus pabaliais, kursiu ugnį duoburiais TD46. 2. Vidury upės yra duoburỹs Lp. Algirdėlis galėjo perbristi, niekur neįpuldamas į duoburį rš.